Šypsenos metamorfozė: vienos dienos kelionė į Klaipėdos odontologijos kliniką
Pirmą kartą gyvenime nusprendžiau nebeatsikalbinėti ir pagaliau išspręsti tai, kas man jau kelerius metus kėlė kompleksus – kreivus priekinius dantis. Kadangi gyvenu Vilniuje, o pažįstami vis liaupsino odontologijos klinika Klaipėda specialistus, nusprendžiau ryžtis vienos dienos kelionei į uostamiestį. Ar verta buvo važiuoti 300 kilometrų dėl danties? Spoileris – taip, bet kelionė nebuvo tokia rožinė, kaip tikėjausi.
Kodėl būtent Klaipėda?
Vilniuje odontologijos klinikų – ant kiekvieno kampo. Nuo prabangių estetinės odontologijos centrų iki sovietinių laikų poliklinikų, kuriose vis dar dirba tos pačios gydytojos, kadaise gręžusios mano tėvų dantis. Tačiau klaipėdiečiai, regis, turi kažkokį ypatingą ryšį su dantimis. Galbūt jūros oras, galbūt artumas Skandinavijai, kur odontologija yra beveik religija.
Tiesą sakant, pasirinkimą nulėmė ne mistinės priežastys, o paprasčiausia ekonomika. Sostinėje už tokią pačią procedūrą būčiau mokėjęs beveik dvigubai. Taip, įskaičiavus kelionės išlaidas, vis tiek sutaupiau. Ir dar gavau progą pamatyti jūrą – nors ir per lietų, bet vis dėlto.
Rytinis traukinys ir nepatogūs klausimai
6:30 ryto. Vilniaus geležinkelio stotis. Akys merkiasi, rankose – didžiulis puodelis kavos, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo didžiulė klaida. Kavos poveikis ir nerimas – ne pati geriausia kombinacija prieš vizitą pas dantistą.
Traukinyje šalia manęs prisėdo pagyvenusi moteris, kuri, vos išgirdusi, kad važiuoju tvarkyti dantų, pradėjo pasakoti savo odontologinių siaubų istoriją. Kaip jai ištraukė ne tą dantį. Kaip jos kaimynei implantai sukėlė infekciją. Kaip jos anūkei breketus uždėjo kreivai. Norėjau persėsti į kitą vietą, bet traukinys buvo pilnas. Teko tris valandas klausytis šių odontologinių siaubo istorijų, kurios mano ir taip įtemptus nervus tempė iki kraštutinumo.
Klaipėdos odontologijos klinika: pirmas įspūdis
Klinika įsikūrusi naujame pastate netoli centro. Švaru, modernu, bet kažkaip pernelyg sterilu – tarsi būtum patekęs į kosminį laivą, o ne į vietą, kur žmonės ateina gydyti dantų. Registratūroje sėdėjo mergina, kuri atrodė taip, lyg būtų ką tik baigusi modelių mokyklą. Jos šypsena buvo tokia tobula, kad iškart pasijutau nejaukiai dėl savo kreivų dantų.
„Jūs iš Vilniaus? Specialiai atvykote pas mus?” – paklausė ji su nenuslėptu pasididžiavimu balse. Linktelėjau, jausdamasis tarsi būčiau piligrimystėje. „Gydytojas jus priims už 15 minučių. Galite palaukti ir užpildyti šiuos dokumentus.”
Dokumentai buvo standartiniai – alergijos, ligos, vaistai. Bet vienas klausimas mane nustebino: „Ar bijote odontologo?” Su trimis atsakymo variantais: „Ne”, „Truputį” ir „Labai”. Pažymėjau „Truputį”, nors po kelionės traukiniu su odontologinių siaubų pasakotoja norėjosi pažymėti „Labai” ir dar prirašyti „LABAI LABAI”.
Diagnozė: ne tik kreivi dantys
Gydytojas buvo maždaug mano amžiaus vyras, kuris atrodė taip, lyg būtų ką tik grįžęs iš golfo aikštyno. Jis peržiūrėjo mano dokumentus ir paklausė:
„Tai kas jus atvedė pas mus iš taip toli?”
Paaiškinau apie savo kreivus priekinius dantis ir norą juos ištiesinti. Jis apžiūrėjo mano burną, padarė keletą nuotraukų ir tada pasakė frazę, kurios nenorėjau girdėti:
„Taip, priekiniai dantys kreivi, bet čia ne vienintelė problema.”
Pasirodo, mano žandikaulio sąnarys buvo šiek tiek pasislinkęs, o tai reiškė, kad paprastas dantų tiesinimas neišspręstų problemos ilgam laikui. Reikėjo kompleksinio gydymo.
Šioje vietoje supratau, kad mano vienos dienos kelionė gali virsti ilgalaikiu projektu su daugybę vizitų. Mano veidas tikriausiai išdavė nusivylimą, nes gydytojas greitai pridūrė:
„Bet nebijokite, mes galime pradėti gydymą šiandien ir sukurti planą, pagal kurį galėsite tęsti gydymą Vilniuje pas mūsų partnerius.”
Procedūra: kai burna tampa statybų aikštele
Gydytojas pasiūlė atlikti pradinį dantų tiesinimą ir žandikaulio korekcijos procedūrą tą pačią dieną. Sutikau, nes nenorėjau, kad kelionė būtų beprasmė.
Procedūra truko beveik dvi valandas. Mano burna buvo atverta taip ilgai, kad pradėjau galvoti, jog ji niekada nebeužsidarys. Gydytojas dirbo tyliai, kartais sumurmėdamas kažką asistentei, kuri atrodė taip, lyg skaitytų jo mintis – paduodavo instrumentus dar prieš jam paprašant.
Tuo metu mano galvoje sukosi įvairios mintys. Kodėl niekada anksčiau nesirūpinau savo dantimis taip, kaip turėjau? Kodėl tiek metų vilkinau vizitą pas odontologą? Ir svarbiausia – ar tikrai verta tiek kankintis dėl estetikos?
Gydytojas, tarsi skaitydamas mano mintis, procedūros viduryje pasakė: „Žinote, čia ne tik dėl grožio. Kreivi dantys ir neteisingas sąkandis gali sukelti galvos skausmus, problemas su virškinimo sistema, net ir nugaros skausmus.” Šie žodžiai mane šiek tiek nuramino – pasirodo, aš ne toks jau ir tuščiagarbis.
Finansinė pusė: kai sąskaita privers sukąsti dantis
Procedūrai pasibaigus, mane nuvedė atgal į registratūrą aptarti finansinių detalių. Sąskaita buvo… įspūdinga. Nors ir mažesnė nei būtų buvusi Vilniuje, bet vis tiek pakankama, kad priverstų mane giliai įkvėpti.
Registratorė, matydama mano reakciją, pasiūlė mokėjimo planą. „Daugelis pacientų pasirenka mokėti dalimis,” – pasakė ji su užuojauta balse. Sutikau, nes alternatyva būtų buvusi valgyti makaronus iki mėnesio pabaigos.
Tada ji įteikė man detalų gydymo planą, kuris apėmė dar tris vizitus Klaipėdoje per ateinančius šešis mėnesius, ir sąrašą Vilniaus klinikų, kuriose galėčiau atlikti tarpinius patikrinimus.
Žiūrėdamas į tą planą supratau, kad mano spontaniška vienos dienos kelionė ką tik virto ilgalaikiu įsipareigojimu. Bet atgal kelio nebebuvo – mano dantys jau buvo pradėti tiesinti, o žandikaulis koreguoti.
Šypsenos kaina: ne tik pinigai
Grįždamas namo vėlyvu traukiniu, bandžiau valgyti sumuštinį su nauja burna. Tai buvo iššūkis. Dantys skaudėjo, žandikaulis buvo sustingęs, o aš jaučiausi taip, lyg kas nors būtų spyręs man į veidą.
Bet kartu jaučiau ir keistą pasitenkinimą. Pagaliau po tiek metų atidėliojimo ėmiausi spręsti problemą, kuri man kėlė tiek daug kompleksų. Ir nors kelionė nebuvo tokia paprasta, kaip tikėjausi, ji buvo pradžia kažko, kas galiausiai pakeis ne tik mano šypseną, bet galbūt ir požiūrį į save.
Klaipėdos odontologijos klinika nebuvo stebuklinga vieta, kur per vieną dieną gauni tobulą šypseną. Ji buvo realybės dozė – priminimu, kad tikri pokyčiai reikalauja laiko, kantrybės ir, taip, pinigų. Daug pinigų.
Ką reikia žinoti prieš leidžiantis į odontologinę kelionę
Jei svarstote apie panašią kelionę į kitą miestą dėl odontologinių procedūrų, štai keletas patarimų, kuriais norėčiau pasidalinti:
- Išsiaiškinkite visas išlaidas iš anksto. Ne tik procedūros kainą, bet ir kelionės, nakvynės (jei reikės), maisto išlaidas. Pridėkite 20% nenumatytoms išlaidoms.
- Pasiteiraukite apie tolesnį gydymą. Ar reikės grįžti? Kiek kartų? Ar galima tęsti gydymą savo mieste?
- Pasiruoškite skausmui ir diskomfortui. Niekas man nepasakė, kad pirmąsias dienas po procedūros negalėsiu normaliai valgyti. Pasiimkite skystos konsistencijos maisto ir skausmą malšinančių vaistų.
- Išsiaiškinkite apie garantijas. Kas bus, jei kas nors nepavyks? Ar teks vėl važiuoti į kitą miestą?
- Apsvarstykite psichologinį aspektą. Odontologinės procedūros gali būti streso šaltinis. Ar tikrai norite prie to pridėti dar ir kelionės stresą?
Šypsena po audros: ko išmokau ir ką patarčiau kitiems
Praėjo trys mėnesiai nuo mano pirmojo vizito Klaipėdoje. Per tą laiką buvau dar kartą nuvykęs į uostamiestį ir du kartus lankiausi pas partnerius Vilniuje. Mano dantys pamažu keičia savo poziciją, žandikaulio skausmai sumažėjo, ir, svarbiausia, jau nebejaučiu poreikio slėpti šypsenos nuotraukose.
Ar verta buvo važiuoti į Klaipėdą? Taip, bet ne dėl tų priežasčių, kurias įsivaizdavau iš pradžių. Ne dėl to, kad ten būtų kažkokie stebuklingi odontologai (nors jie tikrai profesionalūs), bet dėl to, kad ta kelionė buvo katalizatorius – ji privertė mane pagaliau imtis veiksmų.
Kartais mums reikia išeiti iš komforto zonos – fiziškai išvykti iš savo miesto, savo įprastos aplinkos – kad pagaliau išdrįstume spręsti problemas, kurias taip ilgai atidėliojome. Mano atveju, 300 kilometrų kelionė buvo ne tik kelionė į Klaipėdą, bet ir kelionė link geresnės savęs versijos.
Taigi, jei svarstote apie panašią kelionę, pagalvokite ne tik apie praktinius aspektus, bet ir apie tai, ką ji simbolizuoja. Galbūt jūsų odontologinė odisėja, kaip ir mano, bus ne tik dantų, bet ir asmeninio augimo istorija.
O kol kas aš toliau mokausi šypsotis iš naujo, su dantimis, kurie pamažu rikiuojasi į taisyklingą eilę, ir su žandikauliu, kuris jau nebetraška kaip senas parketas. Ir nors mano piniginė tapo plonesnė, o kelionių tvarkaraštis – sudėtingesnis, aš nė akimirkos nesigailiu dėl to lietingo ryto, kai sėdau į traukinį, važiuojantį Klaipėdos link.
Norite sužinoti kaip dažnai reikia lankytis pas odontologą? Spauskite ir sužinokite.
