Lapkritis. Už lango temsta jau ketvirtą valandą, o jūs vis dažniau žiūrite skrydžių kainas ir svarstote, kur išvykti į šilumą be labai ilgo skrydžio ir didelio laiko juostų skirtumo. Viduržemio jūra žiemą atvėsta, Tailandas – toli, todėl Kanarų salos ir Madeira dažnai atsiduria pasirinkimų sąrašo viršuje. Tačiau ne visada aišku, kuo jos iš tikrųjų skiriasi. Šis tekstas – būtent apie tai. Abi yra vulkaninės Atlanto salos, kuriose švelnus oras laikosi ištisus metus, tačiau poilsis jose labai skiriasi.
Kodėl Atlanto vanduo daro tai, ko Viduržemio jūra nesugeba
Pradėkime nuo geografijos, nes ji čia lemia viską. Tenerifė ir Madeira yra panašiose platumose kaip Sahara, todėl teoriškai čia turėtų būti labai karšta. Bet aplink jas teka Atlanto vandenynas, kuris žiemą neatvėsta taip smarkiai kaip uždara Viduržemio jūra, o vasarą neperkaista. Rezultatas – klimatas, kuris beveik neturi ryškių sezonų. Sausį Tenerifės pietuose dieną būna apie 22 °C, liepą – 28–29 °C. Skirtumas tarp šalčiausio ir šilčiausio mėnesio čia mažesnis nei pas mus skirtumas tarp balandžio ir gegužės.
Madeiroje temperatūros svyravimai dar mažesni: žiemą dienos temperatūra laikosi apie 16–17 °C, vasarą retai pakyla aukščiau nei 25 °C. Tai reiškia, kad sausį čia greičiausiai nebus karšta gulėti ant gulto, tačiau bus visiškai patogu vaikščioti su lengvais drabužiais. Štai kodėl abi salos tapo ištisų metų kryptimi: ne todėl, kad čia visada vasara, o todėl, kad tikros žiemos beveik nebūna.
Tenerifė ir Madeira – dvi to paties vulkano pusės
Abi salos iškilo iš vandenyno dugno dėl vulkaninės veiklos, abi yra kalnuotos ir abi turi juodą akmenuotą pakrantę. Tačiau tuo pagrindiniai panašumai ir baigiasi. Tenerifė sausa – pietinėje dalyje per metus iškrenta vos apie 150 mm kritulių, todėl kraštovaizdis primena Marsą su kaktusais: plikos vulkaninės uolienos, dykuminiai slėniai, o centre kyla Teidė. Jei planuojate paplūdimio atostogas su daug saulės ir kuo mažesne lietaus tikimybe, kelionės į Tenerifę logiškai atsiduria sąrašo viršuje būtent dėl šio sausumo.
Madeira – visiška priešingybė. Čia per metus prilyja 600–800 mm, drėgmė laikosi apie 60–80 %, ir visa tai maitina vešlią subtropinę augaliją. Salą neatsitiktinai vadina „amžino pavasario sodu“: kalnų šlaitai žali ištisus metus, debesys dažnai kabo ant viršukalnių, o lietus gali užklupti staiga net liepą. Tai nėra trūkumas – toks yra salos charakteris – bet jei tikitės sauso ir beveik visada saulėto oro, Madeira gali nustebinti.
Įdomu tai, kad ši priešingybė veikia net vienos salos viduje. Madeiroje neretai sakoma, kad norint pamatyti saulę pakanka pervažiuoti salą skersai – pietinis krantas aplink Funšalį sausesnis ir saulėtesnis, o šiaurės pusė drėgnesnė ir žalesnė. Tenerifėje ta pati logika galioja dar ryškiau. Vadinasi, abiejose salose oras – ne tiek sezono, kiek vietos klausimas, ir tai verta turėti galvoje renkantis, kurioje pusėje apsistoti.
Kada skristi, kad oras atitiktų lūkesčius
Gera žinia ta, kad visiškai blogo laiko kelionei beveik nėra. Tiesiog skirtingais mėnesiais gausite kitokią patirtį. Tenerifės pietuose (Playa de las Américas, Los Cristianos) saulėtų dienų būna beveik visus metus, o vanduo šyla nuo maždaug 19 °C žiemą iki 23–24 °C rugsėjį. Paradoksalu, bet šilčiausias maudytis laikas čia – ne vidurvasaris, o rugsėjis ir spalis, kai vandenynas pagaliau įšyla.
Svarbu žinoti vieną dalyką: salos šiaurė ir pietūs gyvena skirtingą orą. Puerto de la Cruz ir La Laguna dažnai užkloja debesys, o metinis kritulių kiekis ten siekia net apie 515 mm – beveik keturis kartus daugiau nei pietuose. Todėl jei atvykote dėl saulės, bet apsistojote šiaurėje, galite nustebti pamatę pilką dangų, nors už dvidešimties kilometrų kiti tuo metu mėgaujasi saule paplūdimyje. Sprendimas paprastas: jei svarbiausia saulė, rinkitės pietus, o jei norisi daugiau žalumos ir vietinės atmosferos – šiaurę.
Madeiroje sezoniškumas dar mažesnis, bet lietaus tikimybė visada didesnė. Patikimiausi mėnesiai – nuo gegužės iki rugsėjo, kai sausiau ir šilčiau. Žiemą gali pakliūti į kelias lietingas dienas iš eilės, ypač kalnuose. Jūros temperatūra svyruoja nuo maždaug 18 °C žiemą iki 23 °C vasaros pabaigoje – maudytis galima, bet vanduo čia visada vėsokas ir gaivus, ne šiltas kaip vonia.
Yra ir vienas reiškinys, apie kurį verta žinoti iš anksto – kalima. Tai iš Sacharos atnešamas smėlio dulkių debesis, kuris kelioms dienoms gali uždengti Tenerifės dangų rusva migla, pakelti temperatūrą ir pabloginti matomumą. Dažniausiai tai nutinka žiemą ir pavasarį bei trunka porą dienų. Jei esate jautresni kvėpavimo takų dirgikliams, į tai verta atsižvelgti. Madeirą kalima pasiekia rečiau ir paprastai būna silpnesnė. Abiem atvejais tai nėra priežastis keisti kelionės planų, tačiau apie šį reiškinį verta žinoti.
Vulkaninis kraštovaizdis, dėl kurio verta pakelti galvą nuo gulto
Jei atvyksite tik gulėti paplūdimyje, galite praleisti tai, kas šias salas daro ypatingas. Tenerifėje dominuoja Teidė – 3 718 metrų ugnikalnis, aukščiausias Ispanijos taškas. Į viršūnę veda keltuvas, o aplinkui driekiasi Teidės nacionalinis parkas su lavos laukais, kurie atrodo tarsi kitos planetos paviršius. Žiemą viršūnę neretai padengia sniegas – taip, tikras sniegas virš paplūdimių, ir tai viena keisčiausių salos scenų. Tik nepamirškite: viršuje gali būti 10–15 laipsnių šalčiau nei pakrantėje, tad striukė kuprinėje būtina net liepą.
Dar vieną svarbų dalyką verta žinoti iš anksto. Norint užkopti į patį Teidės kraterį, reikia nemokamo, tačiau iš anksto rezervuojamo leidimo, o vietų skaičius ribotas ir išgraibstomas savaitėmis į priekį. Keltuvas nuveža tik iki maždaug 3 555 metrų, o paskutinę atkarpą be leidimo įveikti nevalia. Tai ne priežastis atsisakyti išvykos – vaizdai nuo keltuvo viršutinės stoties vis tiek įspūdingi – bet jei norite stovėti ant pačios viršūnės, planuokite iš anksto, o ne paskutinę minutę.
Madeiros koziris – ne viršūnė, o takai. Sala nusėta levadomis – senais drėkinimo kanalais, palei kuriuos eina šimtai kilometrų pėsčiųjų takų per lietaus miškus, pro krioklius ir palei stačius šlaitus. Aukščiausia salos viršukalnė Pico Ruivo siekia 1 862 metrus, ir vaizdas nuo jos virš debesų jūros yra vienas tų reginių, dėl kurių keliaujama. Populiariausias maršrutas – nuo Pico do Arieiro iki Pico Ruivo – trunka kelias valandas ir vietomis eina uoloje iškaltais tuneliais, tad žibintuvėlis pravartus.
Svarbus įspėjimas: kai kurie levadų takai eina siaurais kraštais virš bedugnės be jokio atitvaro, tad žmonėms su aukščio baime dalis maršrutų tiesiog netiks. Be to, kalnuose orai keičiasi greitai – pajūryje gali šviesti saulė, o viršukalnėje pasitikti vėjas ir rūkas. Prieš išeinant į taką vietiniai pataria pasitikrinti kalnų prognozę atskirai nuo pakrantės, nes tai gali būti dvi visiškai skirtingos dienos tuo pačiu metu.
Paplūdimiai, vanduo ir tiesa apie juodą smėlį
Čia verta atsisakyti vienos iliuzijos. Jei įsivaizduojate baltą smėlį ir ramią, šiltą jūrą, abi salos gali šiek tiek nuvilti. Tenerifės pakrantė natūraliai yra juodo vulkaninio smėlio ir akmenukų; garsusis auksinis smėlis Las Teresitas paplūdimyje yra atvežtinis iš Sacharos. Vandenynas čia – ne Viduržemio jūra: būna bangų, srovių, o kai kuriuose paplūdimiuose iškeliama raudona vėliava ištisoms dienoms. Sprendimas – rinktis saugomas įlankas arba viešbučių baseinus, jei keliaujate su mažais vaikais.
Madeiroje smėlio paplūdimių beveik išvis nėra – pakrantė akmenuota arba betoninės platformos su kopėčiomis į vandenyną. Tikro smėlio mėgėjai keliasi keltu į gretimą Porto Santo salą, kur driekiasi devynių kilometrų aukso spalvos paplūdimys; kelionė trunka apie dvi su puse valandos, tad tai – atskira dienos išvyka, ne šuolis per gatvę. Vienas didžiausių Madeiros privalumų – natūralūs vulkaniniai baseinai Porto Moniže, kur lavos uolose susiformavusios įlankėlės pripildytos jūros vandens. Prieš planuojant maudynių atostogas verta blaiviai pažiūrėti, ką siūlo kelionės į Madeirą – ir suprasti, kad čia vykstama ne dėl smėlio, o dėl gamtos ir vaizdų.
Kiek kainuoja nuskristi ir ką iš tikrųjų reiškia „netoli“
Ieškant geriausio kainos, skrydžio ir viešbučio derinio, verta palyginti kelionių agentūros „Kelionių panorama“ pasiūlymus. Vienoje vietoje galima peržiūrėti keliones į Tenerifę ir Madeirą bei pasirinkti variantą pagal norimą datą, biudžetą ir poilsio tipą.
Logistika – viena sričių, kuriose salos skiriasi labiausiai. Tenerifę pasiekti paprasta: sezono metu iš Vilniaus vykdomi tiesioginiai skrydžiai, kelionė trunka apie 6 valandas 30 minučių, o atstumas siekia maždaug 4 470 km. Tai ilgas tiesioginis skrydis, tačiau tą pačią dieną jau galima būti prie vandenyno.
Kelionė į Madeirą paprastai užtrunka ilgiau. Tiesioginių skrydžių iš Vilniaus paprastai nėra, todėl dažniausiai keliaujama per Lisaboną arba kitą Europos oro uostą. Bendra kelionės trukmė su persėdimu dažnai siekia 8–10 valandų. Funšalio oro uostas laikomas techniškai sudėtingu dėl vietos ir vėjo sąlygų, todėl esant stipriam vėjui skrydžiai kartais gali būti nukreipiami. Tai reta, bet verta žinoti iš anksto.
Kalbant apie kainas, savaitės atostogos dviem pietinėje Tenerifėje ne sezono metu gali prasidėti nuo maždaug 700–900 Eur asmeniui su skrydžiu ir viešbučiu. Vasaros viduryje kaina paprastai kyla. Madeira dėl persėdimų ir mažesnio čarterinių skrydžių pasirinkimo dažnai kainuoja panašiai arba brangiau. Maistas ir vietos transportas abiejose salose kainuoja panašiai kaip Pietų Europoje – pietūs vietinėje užeigoje gali kainuoti apie 12–20 Eur. Konkrečias kainas visada tikrinkite prieš rezervuodami, nes jos priklauso nuo sezono ir pasiūlymo.
Dar vienas praktinis niuansas: abi salos priklauso Europos Sąjungai ir Šengeno erdvei – Tenerifė Ispanijai, Madeira Portugalijai. Todėl Lietuvos piliečiams nereikia vizos, o kelionei pakanka galiojančio paso arba asmens tapatybės kortelės. Atsiskaityti galima eurais. Dėl to kelionė į šias Atlanto salas dokumentų prasme paprastesnė nei į kai kurias ne Europos Sąjungos šalis. Pagrindinis nepatogumas – ilgesnis skrydis.
Ką valgyti ir kaip judėti po salą
Vietinis maistas – dar viena priežastis aplankyti abi salas, ir jis kiek skiriasi. Tenerifėje verta paragauti vietinių papas arrugadas – mažų, druskoje virtų bulvių su aštriu mojo padažu, šviežios žuvies pajūrio kaimeliuose ir ožkos sūrio. Madeira garsėja espetada – ant lauro šakos keptais jautienos gabalėliais, juoda kardžuve espada ir vietiniu poncha gėrimu iš romo, medaus ir citrinos. Abiejose salose vynas savas: Tenerifėje – vulkaninis, Madeiroje – pasaulyje žinomas saldusis Madeiros vynas.
Judėjimą po salas verta suplanuoti iš anksto. Automobilis suteikia daugiausia laisvės, nes viešuoju transportu patogu pasiekti kurortus, tačiau ne visas atokesnes gamtos vietas. Automobilio nuoma šaltinio tekste nurodoma nuo maždaug 25–40 Eur per dieną. Keliai abiejose salose serpantininiai ir siauri, o Madeiroje – dar ir statūs. Jei nesate pratę prie kalnų kelių, pirmosios kelionės gali pareikalauti daugiau dėmesio. Navigacijai verta iš anksto atsisiųsti žemėlapius, veikiančius be interneto.
Kurią salą rinktis – ir kodėl galbūt abi
Jei norisi paprasto palyginimo: Tenerifė – saulei ir poilsiui, Madeira – gamtai ir judėjimui. Tenerifę verta rinktis, jei norite daug saulės ir šilumos, tiesioginio skrydžio, gyvesnių kurortų ir pramogų vaikams. Čia lengva derinti dykinėjimą paplūdimyje su vienadienėmis išvykomis prie Teidės ar į senąjį La Orotavos miestelį.
Madeirą verta rinktis, jei mėgstate pėsčiųjų takus, žalumą, ramesnį tempą ir nebijote, kad pusė dienos gali prabėgti ūkanoje ant kalno. Tai sala tiems, kuriuos traukia reginiai, o ne paplūdimio gultai. Šeimoms su mažais vaikais ji kiek sudėtingesnė – dėl akmenuotų pakrančių ir kalnuotų kelių.
Dalis keliautojų galiausiai aplanko abi salas ir supranta, kad tiesiogiai jų lyginti neverta. Salos viena kitos nepakeičia – jos papildo. Viena duoda saulę ir vulkaninę dykumą, kita – lietaus miškus ir debesų jūrą virš viršukalnių. Abi įrodo tą patį: kad šiltos atostogos nebūtinai reiškia ilgą skrydį per pusę pasaulio.
Kai vulkanas tampa poilsiu
Keista, bet abi šios salos susiformavo dėl vulkaninės veiklos, o šiandien reiškia kaip tik priešingą dalyką – ramybę. Stovint ant juodos lavos uolos, už nugaros kyla ugnikalnis, priešais ošia vandenynas, ir tampa aišku, kodėl žmonės čia grįžta žiemą po žiemos. Ne vien dėl egzotikos, bet ir dėl paprastumo – nusileidus iš lėktuvo galima apsivilkti lengvesnius drabužius ir bent kuriam laikui pamiršti lietuvišką žiemą.
Nei Tenerifė, nei Madeira nėra tobulas atviruko vaizdas. Viena per sausa, kita per drėgna, vienoje smėlis atvežtinis, kitoje jo beveik nėra, o vandenynas visur primena, kad čia ne kurortinis baseinas. Bet gal būtent dėl to jos ir įsimena. Grįžus namo labiausiai prisimenamas ne brošiūros pažadas, o konkretus rytas ant vulkaninio šlaito, kai pirmą kartą per kelis mėnesius nereikėjo striukės. Dažnai vien to pakanka, kad vėl pradėtumėte žiūrėti skrydžių pasiūlymus.
