Vilniuje jau kelinti metai vyksta tikras natūralaus vyno bumas. Vos prieš dešimtmetį toks pasirinkimas mieste buvo egzotika, o dabar kone kiekvienas save gerbiantis vyno baras turi lentynoje bent kelis butelius su neaiškia, ranka rašyta etikete ir dvigubai didesne kaina nei kaimynystėje stovintis „tradicinis” analogas. Ispaniški natūralūs vynai šioje mados bangoje užima gana keblią vietą – jų yra, jų gausėja, bet kalbėti apie kokią rimtą sistemą ar aiškią rinką dar būtų per drąsu.
Kas iš tikrųjų yra tas „natūralus”
Pirmiausia derėtų sustabdyti entuziazmą ir priminti nemalonų faktą: teisinio „natūralaus vyno” apibrėžimo praktiškai nėra. Tai ne biodinaminis, ne ekologinis, ne joks kitas sertifikuotas terminas – tai daugiau filosofija, kurią kiekvienas gamintojas interpretuoja pagal savo nuožiūrą. Vienam natūralu reiškia be sieros priedų, kitam – tik minimaliai, trečiam pakanka, kad vynuogės būtų augintos be herbicidų, o pats vinifikacijos procesas jau gali būti gana intervencinis. Vilniaus baruose ši sąvoka dažnai naudojama kaip marketinginė etiketė, o ne kokybės garantas. Kai barmenas su įkvėpimu pasakoja apie „laukinę fermentaciją” ir „jokios intervencijos”, verta paklausti – ar jis tikrai žino, ką kalba, ar tiesiog kartoja tai, kas parašyta importuotojo lape.
Ispanija šiuo atžvilgiu yra įdomus atvejis, nes šalis turi seną, kartais net archainę vyndarystės tradiciją, kurioje „natūralumas” ne visada buvo sąmoninga pozicija – tiesiog kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui Kanarų salose ar Galicijoje, technologijos ir taip liko primityvesnės. Dabar tą primityvumą pardavinėjame kaip avangardą.
Kur ieškoti Vilniuje
Realistiškai vertinant, ispaniško natūralaus vyno pasirinkimas Vilniuje tebėra siauras. Dažniausiai jį rasite ne specializuotose ispaniškose parduotuvėse (tokių praktiškai nėra), o bendro profilio natūralaus vyno baruose, kur ispaniški buteliai stovi tarp prancūziškų ir gruzinų vynų, sudarydami gal dešimtadalį asortimento. Senamiestyje ir Užupyje per pastaruosius metus atsivėrė keletas vietų, kur sąrašuose pasitaiko Jerez regiono vynų, kai kurių Kataloniją atstovaujančių gamintojų, retkarčiais – Bierzo ar Ribeira Sacra vynų iš mažų šeimos ūkių. Problema ta, kad asortimentas keičiasi greitai, priklauso nuo importuotojų likučių, ir tai, kas skanėjai buvo prieinama pavasarį, rudenį gali dingti be pėdsako.
Verta žinoti, kad kai kurie barai save vadina „natūralaus vyno” specialistais, bet realiai turi po vieną kitą tokį butelį, apsupti standartiniais komerciniais vynais. Reikėtų skeptiškai vertinti reklamas ir tiesiog paklausti aiškiai – kiek jų sąraše yra vynų su nulinėmis sieros priedų dozėmis, ir kiek tik su „mažesnėmis nei įprasta”. Skirtumas didelis.
Ką iš tikrųjų verta rinktis
Jei nesate profesionalus vyno degustuotojas, rekomenduočiau atsargiai vertinti „orange wine” ir kai kuriuos kraštutinius Jerez stiliaus vynus – jie gali būti nuostabūs, bet gali ir pasirodyti tiesiog rūgštūs, oksiduoti, su nemaloniu „brettanomyces” kvapu, kurį entuziastai vadina „terroir išraiška”, o kiti tiesiog vadintų defektu. Natūralaus vyno pasaulyje riba tarp intencionalaus charakterio ir techninės klaidos yra plona, o kartais jos visai nėra.
Iš saugesnių pasirinkimų – Mencía vynuogės iš Bierzo regiono, jos dažnai turi gerą balansą tarp švarumo ir laukinumo, nereikalauja didelio pripratimo. Taip pat verta atkreipti dėmesį į smulkius Rioja gamintojus, kurie pastaraisiais metais eksperimentuoja su mažesniu intervencijų kiekiu, nors klasikinės Rioja etiketės čia gali klaidinti – dauguma jų vis dar toli nuo natūralaus stiliaus.
Kainos klausimas yra atskira tema. Vilniuje natūralus vynas dažnai kainuoja 30–50 procentų daugiau nei panašios kokybės konvencinis analogas, ir dažnai ta priemoka nepagrįsta niekuo kitu, tik pasakojimu. Importas mažomis partijomis, žinoma, kainuoja, bet ne visada tai reiškia geresnę kokybę butelyje.
Vietoj gražaus sakinio apie taurę – kelios blaivios pastabos
Natūralaus ispaniško vyno scena Vilniuje egzistuoja, bet ji dar labai nesusiformavusi, priklausoma nuo kelių importuotojų ir madingos retorikos. Prieš patikėti gražia etikete ir barmeno pasakojimu apie „žmogaus neišlepintą” vyną, verta paklausti konkrečių dalykų – kokia vynuogė, koks regionas, ar naudota siera, kaip fermentuota. Jei atsakymai plūsta neaiškiais žodžiais apie „energiją” ir „gyvybę taurėje”, tikėtina, kad mokate ne už vyną, o už pasakojimą apie jį. Kartais tas pasakojimas vertas savo kainos, kartais – ne. Skirtumą pajusite tik ragaudami patys, ir tikrai ne kiekvienas butelis su „natūralus” antspaudu ją pateisins.
